Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Nesijuokit, jei senas matrosas braižo smėly bures ramentu - Poetas Bronius Mackevičius.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Žvejo amatas ir žuvys evangelijos šviesoje

Senasis ir naujas testamentas tapo kiekvieno išprususio žmogaus pasaulio supratimo dalimi. Įvairiais nematomais saitais šventasis raštas persmelkė klasikinę ir moderniąją literatūrą, dailę, filosofiją, religijotyrą, kitas sritis. Apžvelgsime žvejybą pirmojo tūkstantmečio pradžioje ir pabandysime paaiškinti kai kuriuos dėl krikščionybės atsiradusius žvejiškos kultūros fenomenus.

Senovinis žvejybos amatas apaugęs daugybe legendų ir tradicijų
Senovinis žvejybos amatas apaugęs daugybe legendų ir tradicijų @ Egidijaus Bacevičiaus nuotr.

Biblijos laikų žvejybos tyrimai

   Žinių apie žvejų gyvenimą ieškojimas testamente, kaip ir ten paminėtų žvejybos būdų bei priemonių nustatymas yra gana sudėtingas. Biblijos tekste randame neišsamių žvejybos būdų aprašų, netikslių terminų.

  Pasak Biblijos žinovų, evangelistai, skirtingai nei pirmieji Jėzaus pasekėjai Petras ir Andrius, nebuvo žvejai. Morkus buvo kilęs iš dvasininkų šeimos, Matas - iš mokesčių rinkėju, Lukas dirbo gydytoju, Jonas priklausė aukštesniosios visuomenės sluoksniui. Evangelistus nuo aprašomų įvykių skiria bemaž dvi dešimtys metų. Netikslumų galėjo atsirasti ir verčiant evangelijų tekstus iš senosios graikų kalbos į kitas kalbas.

  Darosi aišku, kodėl yra daugybė bandymų aiškinti įvairius Biblijoje minimus žvejų gyvenimo aspektus, skaityti metaforas, simbolius. Paskelbta daug studijų, kurios skirtos žvejybai Jordano slėnio ežeruose senaisiais laikais. Analizuoja sąsajas su Biblijos įvykiais. Apie tai daug rašė istorikai G.Dolmanas, J.Chornelas, R.de Chrosas. Išsamias studijas apie Galilėjos ežero žvejybą paskelbė M.Nunas knygoje “Žvejyba senovės Europoje” (1964). Įdomios ir vėlesnės šio mokslininko knygos anglų kalba: “Senovės uostai ir laivų tvirtinimo vietos prie Galilėjos jūros” (1988 m.) bei “Galilėjo jūra ir žvejai Naujajame testamente” (1989 m.). Knygos autorius XX a. septintame dešimtmetyje pats aplankė visas Biblijoje aprašomas gyvenvietes, uostus, žvejybos vietas. Jis atliko archeologinius kasinėjimus, aprašė žvejų gyvenimą, žvejybos būdus. Kasinėjimuose rasti radiniai eksponuojami Izraelio istorijos muziejuje. Šiandieną eksponatai ir autoriaus straipsniai padeda perprasti biblijos tekstą ir evangelistų laikų pasaulį priartina prie mūsų.

Žvejybos vietos

  Daugelis šventojo rašto įvykių rutuliojasi vaizdingose Jordano upės slėnio apylinkėse ir čia telkšančių vandens telkinių pakrantėse. Per 220 km besitęsiančiame slėnyje yra keli tarpusavyje susiekiantys gėlo vandens telkiniai. Aukštupyje yra Negyvoji jūra, slėnio žemumoje - nedideliu nuotoliu vienas nuo kito yra Genazareto (Galilėjos) ir Hulės (Džeromo) ežerai. Visus ežerus jungia Jordano upė su plytinčiomis derlingomis lygumomis. Gėluose vandenyse yra daug pietų kraštams būdingų vandens augalų ir gyvūnų.

   Iš archeologinių kasinėjimų žinoma, kaip atrodė senieji žvejybos uostai. Šiuo metu – tai Magdalao, Kafarnaumas, Betsaida, Tabcha ir kiti miesteliai. Per kasinėjimus rasta akmenimis tvirtintų uostelių įplaukų, bangolaužių, baseinų gyvoms žuvims laikyti, sandėlių, saugyklų tinklams ir kitai žūklės įrangai. Netoli Magdalao rastas akviadukas gėlam vandeniui iš aukštumų tiekti. Biblijoje aprašytas vietas primena čia pastatytos šventyklos. Jose yra mozaikų su žvejų ir žuvų atvaizdais. Tai papildo žinias apie ankstesnių laikų žvejybą. Tabcha miestelyje ant Petro uolos stovi nedidelė pranciškonų bažnytėlė. Ji pastatyta vietoje anksčiau čia buvusios keturių amžių senumo šventyklos pamatų. Joje yra plokščias akmuo - “Viešpaties stalas”. Teigiama, kad ant jo buvo išdalintas išskirtinis evangelijoje aprašytas žuvų laimikis.

Žvejybos būdai ir įrankiai

  Pagal archeologinių tyrinėjimų duomenis mokslininkai teigia, kad daugelis žvejybos būdų ir įrankių Galilėjos ežero apylinkėse mažai pakeisti išliko iki XX a. pirmosios pusės ir tik vėliau modernizuoti. Daugelio žvejybos analogų yra Egipto monumentuose, jų liekanų rasta Graikijoje ir aplinkinėse šalyse. Manoma, kad žvejybos būdai ir žvejybos įrankiai buvo labai panašūs visame Viduržemio jūros regione.

  Kristaus laikais (apie 30 m.) žvejota iš luotų ir lentinių valčių. Jordano slėnio žemupio dumbluose aptikta gerai išsilaikiusi 9 m ilgio, 2,5 m pločio ir 1,5 m aukščio valtis. Ji statyta iš Libano kedro, špantai - iš ąžuolo šakų. Unikalus I amžiaus pradžios radinys pavadintas “Jėzaus laivė”. Valtis konservuota ir šiuo metu eksponuojama Ben Alon muziejuje.

  Žinomos dvi aktyvios to meto žvejybos formos. Sviedžiamasis, gaubiamasis tinklas “kela”, kurį vienas žmogus išsviesdavo iš valties ir akmeniniai svarmenys jo kraštus gramzdindavo į dugną. Tinklas apgaubdavo žuvų guotą. Jį susiautus apačioje, laimikis būdavo ištraukiamas. Turtingesni žvejai turėjo velkamuosius tinklus - “cheremus”. Tokį tinklą išmesdavo iš valties ir už galų ištraukdavo į krantą. Žuvys taip pat būdavo baidomos ir genamos į paspęstus trisienius rentinius tinklus su švendriniais ketokliais. Naudotas pasyvios žvejybos įrenginiai – vienakablės ūdos. Kaip jaukas naudotos sardinės. Visi šie būdai vienaip ar kitaip minimi Biblijoje ir ją iliustruojančiuose dailės kūriniuose.

Kokias žuvis gaudė?

  Galilėjos ežere gaudytos trijų pagrindinių grupių žuvys: ūsoriai (3 rūšys), sardinės ir taip vadinamos “mušt“ (moosht) arba šv. Petro žuvys (5 rūšys). Retkarčiais pakliūdavo ir šamai. Tačiau jie pagal Talmudą laikyti nešvariais, nevalgomais. XX a. antroje pusėje Galilėjos ežere užveisti sidabriniai karosai, gružliai ir kitos žuvys naujakurės. Šiais laikais visos Galilėjos ežero žuvys saugomos kaip gyvas nacionalinis paveldas.

  Būta keletas bandymų nustatyti evangelijose aprašytas žuvis. Pavyzdžiui, minios pamaitinimo stebukle minimos dvi žuvytės, kurios siejamos su gausiomis sardinomis. Jos yra mažos, plaukioja dideliais būriais, šias žuvis lengva sugauti ir konservuoti. Vadinamosios šv. Petro žuvys arba „mušt“ (moosht) ivrito kalba reiškia šukas. Šios žuvys turi ilgą ir aukštą šukas primenantį nugarinį peleką. „Mušt“ pavadinimu įvardijamos visos Izraelio cichlidinių šeimos žuvys. Pavyzdžiui, Švento Petro žuvys planktofagės, kurios gyvena prie dugno. Jos mėgsta šilumą, neršia beveik visus metus, kai tik yra šiltas vanduo. Ikrus jos saugo gerklėje ir tris savaites nesimaitina.

  Spėjama, kad šv. Petras kabliuku gaudė tik jaunas žuvis, kurios yra plėšrios ir kibo ant sardinių jauko. Pora sardinių arba šv. Petro žuvelių pavaizduota minėtoje Magdalos miesto šventovės mozaikoje. Įdomu tai, kad tų žuvų nugaros pelekai pavaizduoti netiksliai.  Jos turi po vieną peleką, o mozaikoje jų yra du.

Žymieji Galilėjos krantų žvejai

  Simonas ir jaunesnis brolis Andrius nuo Genezareto (Gailėjos) ežero buvo žvejai ir pirmieji Kristaus pasekėjai. Simoną Jėzus vadino antruoju vardu “kifa”. Graikiškai tai reiškia Petro arba akmuo, uola. Vardas suteiktas neatsitiktinai. Aiškinama, kad jis užgimstančiam tikėjimui busiąs lyg atspara, tvirtas kaip akmuo pagrindas ant kurios bus pastatyta bažnyčia. Petras tapo žvejų sinonimu ir žvejų amato globėju. Senajame testamente yra daug žvejybos epizodu, vaizdingų metaforų apie žvejus, žuvis, tinklus. Pavyzdžiui, “Eikite paskui mane! Aš jus padarysiu žmonių žvejais“. Daug palyginimų su žvejų laime bei laimikio gaudymu: “Su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų...ir gerų ir blogų“.

Žuvys su apaštalų vardais

  Verta paanalizuoti ir žuvų pavadinimus. Be “mušt” arba “Šv. Petro žuvelių” pasaulyje ir kitur žuvys įvardintos šventųjų vardais. Jų galima suskaičiuoti per penkiasdešimt.

  Viena iš tokių žuvų yra Saulenė arba dar vadinama “Žuvis su apaštalo ženklu”. Jos šonuose yra juodos dėmės su baltais apvadais. Lotyniškas jos pavadinimas (Zeus faber Linaeus) kilęs nuo graikų dievo Dzeuso vardo. Žuvis sugaunama Viduržemio jūroje, Atlanto vandenyne iki Norvegijos krantų. Ji užauga iki 60 cm ilgio ir 8 kg svorio. Ši žuvis dar vadinama silkių karaliumi. 

Yra žuvies pavadinimą aiškinanti sakmė pagal žinomą biblijos motyvą. Pasakojama, kad šv. Kristoforas, kitur šv. Petras iš žuvies žiočių ištraukęs auksinį pinigą, o šonuose tamsios dėmės liko nuo pirštų įspaudų. Tai tiesiogiai iš Naujojo Testamento perimtas siužetas. Ten pasakojama, kaip Kristus prieš įeidamas į Jeruzalę, vartų sargybiniams turėjo sumokėti mokestį ir parodyti, jog remia šį miestą. Jis įsakė Simonui Petrui kabliuku sugauti žuvį ir iš jos žiočių ištraukti auksinį šekelį - pinigą.

  Su šiuo pasakojimu siejamos ir daugelis kitų žuvų, kurios šonuose turi juodas dėmes.  Apie tai byloja iškalbingi įvairių žuvų pavadinimai. Ramiajame vandenyne plaukioja Mozės ešeriai. Puošni žuvis jūros gaidelis portugalų kalba vadinama Santo Antonio arba šv. Rafaeliu. Pasaulio vandenynuose plaukioja per penkiolika žydų žuvų rūšių.

Lydeka - Marijos žuvelė

  Žuvų su šventųjų pavadinimais yra ir Lietuvoje. Pamaryje upinė plekšnė tai ir Marijos žuvelė. Šį pavadinimą galima interpretuoti ir kaip vargo žuvelė. Plekšnė siejama su sėkme. Katalikiškoje Vidurio Lietuvoje Marijos žuvele buvo ir lydeka. Jos viršugalvyje yra šviesus lopas, pigmentinė dėmė, kurią galima susieti su tikėjimo ženklu – kryžiumi.

  Yra net kelios šias žymes aiškinančios sakmės. Pasakojama, kad Marija prašiusi žuvų kad ją perkeltų per upę. Lynas neperkėlė, todėl buvo pasmerktas lindėti dumble, ešerys, pūgžlys taip pat atsisakė, dėl to spygliuoti, dygūs. Lydeka neatsisakė ir perkėlė šventąją. Nuo to laiko jos viršugalvyje atsirado kryžiaus įspaudas, o ištikimybės vardan ji gaudo neklusniuosius – pūgžlį, ešerį ir lyną. Žuvis kaip tiltas tarp to kas slypi virš vandens ir po vandeniu, labai dažnas vaizdinys lietuviškose sakmėse ir pasakose. Ir kituose liaudės sakmių variantuose susipynę senesnieji žodinės kūrybos motyvai su Biblijos pasakojimais.

  Teigiama, kad lydeka pateptoji žuvis yra dar ir todėl, kad ji stebėjo, kaip buvo nukryžiuojamas Kristus ir pavogė vinį. Lydeką dievas sutvėręs pirmiausia ir Kristus ją valgęs paskutinės vakarienės metu. Taip pat teigiama, jog Kristus atsistojo lydekai ant galvos, dėl to jos galva suplota. Lydeka uodega užspaudusi skylę Nojaus laive, kurią išgraužė velnias. Taip pat yra ir toks variantas, kad lydeka prarijusi šventąjį sakramentą, todėl jos galvoje atsiradusi kryžiaus žymė.  

 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Žvejo amatas ir žuvys evangelijos šviesoje"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.