Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Buvome romantikai, sužavėti jūros bangų, jos šėlsmo. Vardan jos paaukojome jaunystę, sveikatą, netgi meilę. Ir to bendravimo su jūra nesigailime - Rimantas Ragaišis, laivo bocmanas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Žvejų šventės: tarp tradicijos ir naujovių

Žvejai ir jūreiviai turi savo profesines šventes. Tačiau retas dalyvis, o ir pats žvejys sklandžiai ir suprantamai gali paaiškinti tikrą žvejų ir Jūros šventės paskirtį bei jų atsiradimo aplinkybes. Šventėse pasigendame dvasinių gelmių, platesnio šventės pažinimo. Ne paslaptis, kad dažna žvejų pramoga baigiasi gausybe alkoholio, o svečiams paliekamas slogus įspūdis. Gilesnės žinios apie žvejų šventes padėtų puoselėti senas ir sukurti naujų tradicijų.

 

Žuvienė - tradicinis žvejų švenčių patiekalas
Žuvienė - tradicinis žvejų švenčių patiekalas @ Vidmanto Matučio nuotr.

Žvejų ir jūrininkų globėjai

  Vandens šventės Europoje siejamos su žvejų ir jūreivių globėjais. Katalikų bažnyčios šventiniuose kalendoriuose globėjams atminti būdavo skiriamos konkrečios dienos. Žinomi šeši krikščionių šventieji, kurių veikla skirtina žvejų ir jūrininkų globai.

  Helenizmo laikais buvo manoma, kad žvejams ir jūrininkams pagelbėjo vandenų dievas Poseidonas (romėnų Neptūnas). Krikščionybės laikais jūrininkus globojo šv. Klemensas (Clemens Alexandrinus). Šv. Petrui taip pat priskirtina žvejų globa. Vakarų Europoje ne mažiau populiarus buvo arkangelas Mykolas. Jis globojo pirklius, jūrininkus, žvejus ir visus tuos, kurie maisto prasimano iš vandens. Į jį pagalbos kreipėsi sunkiai sergantieji, kariai, vargšai, verslininkai ir žydai. Ankstyvaisiais viduramžiais jis buvo labai gerbiamas vokiškai kalbėjusiose šalyse ir Anglijoje. Yra Mykolo vardu pavadintų bažnyčių, miestelių. Mykolo archangelo vardadienis švenčiamas rugsėjo 29 dieną.  

  Ne mažiau populiarus buvo ir šiuo metu bene žinomiausias šv. Mikalojus. Šis vyskupas, stebukladarys gyveno Graikijos Miros mieste (270-345 ar 352 m). Jo kultas ypač buvo paplitęs Europos pietuose tarp ortodoksų krikščionių. Manoma, kad graikai jam suteikė daug ankstesniojo dievo Poseidono savybių. Po reformacijos šv. Mikalojus tapo populiarus Vidurio ir Vakarų Europoje. Šventojo Mikalojaus asmuo ir veiklos sritys dažnai maišomos su Mykolu arkangelu. Jis yra - Graikijos ir daugelio šiaurės Europos šalių pajūrio miestų patronas. Pavyzdžiui, Kionigsberge (Karaliaučiuje), svarbiausiame Rytų Prūsijos uoste, buvo šv. Mikalojaus bažnyčia. Lenkijoje, Mozūrijoje buvo gyvenvietė Nikolaikai, kuri 1939 m pervardyta į Mikolaikus. Graikijos šventasis vienuolis buvo atsakingas už keliones, prekybą, kitą su vandeniu susijusią veiklą, globojo pirklius, jūrininkus, žvejus, vaikus, padėdavo alkstantiems ir nelaimingiesiems. Dera priminti, kad šv. Mikalojus Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje šiandien geriau žinomas kaip šv. Nikolajus. Būtent senelis Mikalojus (olandų kalba – Sinterklaasvond) vėliau tapo žymiuoju Santa Klausu.

  Kai kuriuose Europos regionuose labai gerbiamas šventasis Jurgis (Saint George). Jis vaizduojamas šauliu ar riteriu ir buvo labai populiarus Pietų Europoje, Vokietijoje ir Anglijoje, Graikijoje, Serbijoje. Šv. Jurgis yra ir antrasis Lietuvos globėjas. Katalikiškame pasaulyje kasmet balandžio 23 d. vykdavo Georginės (lietuviškai - Jurginės, Jorės). Pajūrio baltai Šv. Jurgį tapatino su pagonių ganyklų ir gyvulių augintoju globėju - Patrimpu. Šv. Jurgis sergėjo gyvulius nuo ligų ir kitų blogybių. Taip pat jis tapatinamas su pirmuoju griaustiniu. Perkūnas – Jurgis atrakindavo žemę. Sakydavo nuo Jurgio - vasara, nuo mikelinių – žiema.

Kaip šventė pamario žvejai

  Anksčiau žvejai švęsdavo žuvų neršto pradžią ir pabaigą. Šventė vykdavo ant marių kranto. Jos metu valgydavo žuvienę, dainuodavo dainas. Šventosios žvejys Niklavs Vindigis prisimena, kads žūklės sezono pradžią žvejai žymėdavo „Jūros magaryčiomis“. Žiemą, prieš žvejybos pradžią, vykdavo įgulos susitikimas su laivo šeimininku. Jo metu sudaroma sutartis dėl kito žvejybos sezono. Ta proga išgerdavo simbolinį degtinės butelį. Žvejai sakydavo: „Pas žuvį nier kuo bijuoties, kad tik Dievas prisiųstų gerus kupčius, kad nupirktų tas žuvis, kad gerai sumokėtų, žuvių jau bus“- ir paduodavo vienas kitam ranką. Visa tai vykdavo kurio nors žvejo namuose ar karčiamoj ir kartais ne vieną dieną.

  Žvejiškais motyvais paženklintos pamario vidurvasario šventės gegužinės. Ventėje buvo rengiamos laivų, dorių regatos. Ypač iškilmingai švęsdavo Jonines Rusnės žvejai. Sukviesdavo visus kaimynus, netik žvejus. Iš rąstų padarydavo didelės gubos formos laužą, kuris būdavo kraunamas senoje valtyje ar ant tam skirto plausto. Kad geriau degtų, rąstus prieš tai gerai įsmaluodavo, apraišiodavo sausomis nendrėmis. Pagal tradiciją laužą padegdavo pats seniausias gyvenvietės žvejys. Didesnių ar mažesnių laužų būdavo visoje Nemuno žemupio ir Kuršmarių priekrantėje, prie kiekvienos gyvenvietės ir žvejų uostelių. Jiems užsiliepsnojus, naktį marias papuošdavo gyvi ugnies žiedai. Žvejai nuo kranto stebėdavo besiplaikstančios liepsnos liežuviuose išnykstančią kuršvaltę ir laužus ant plaustų. Per šventes buvo draudžiama žvejoti, todėl kepdavo ir virdavo anksčiau sugautas žuvis, lukštendavo vėžius, vaišindavo visus susirinkusiuosius, šokdavo ir dainuodavo visą naktį.

  Panašiai šventėms ruošdavosi ir Drevernos žvejai. Joninių išvakarėse vieną seną valtį pastatydavę vandenyje ant keturių kuolų, ją ištepdavę derva, bures palikdavo iškeltas, iš šonų apstatydavo smalos statinėmis. Vakare prie valties prisiirdavo seniausias žvejys ir ją padegdavęs. Šventė baigdavosi, kai valtis sudegdavo. Išmoningesni žvejai per saugų atstumą nuo namų statydavo fakelą. Ant aukšto stiebo iškeldavo statines nuo dervos. Vakarop kurdavo pakrantėse laužus ir degindavo senus laivo padargus, sutrūkinėjusius tinklus. Po saulės laidos uždegdavo ir statines. Sakydavo: raganas iškūrena. Tą vakarą gyvulius į tvartą suvesdavo anksti, kad laumės nespėtų „sučėravoti“- užburti.

  Džiaugsmingos šventės būdavo rengiamos pažymint naujo laivo statybos pabaigtuves. Ta proga į laivo galą mesdavo svogūną, kad būtų laiminga žūklė. Naują laivą žvejai smilkydavo, kad turėtų laimę žvejybos metu. Ant valties pirmagalio šone savininkas įrašydavo savo vardą. Naują valtį puošdavo vainikais, kaišydavo šermukšnių šakelėmis, nes tikėta, kad šermukšnis apsaugo nuo blogio, valgydavo žalias druska ir svogūnais pagardintas žuvis. Vėliau iš pietinių regionų atėjo paprotys į naujai pastatyto laivo bortą daužyti šampano ar vyno butelį. Tai turėdavo atlikti žvejo pati ar visų gerbiama moteris.

  Žvejams būdingos šventės elementų turėjo kasmet Palangoje švenčiamos Jurginės. Žvejybos sėkmei užtikrinti ant Birutės kalno nešdavo žuvies ar pinigų. Tai darydavo ir per švenčiausiosios Trejybės ir šv. Roko atlaidus.

Panemunės žiobrinės

  Panemunių gyventojai populiariausiomis vasaros pabaigos žuvimis laiko žiobrius. Žiobrinės švenčiamos Nemuno apylinkėse tarp Jurbarko ir Smalininkų. Dažniausiai šventės ruoštos vaizdinguose Nemuno slėniuose: Pašvenčio ir Kalkėnų kaimų miškuose, Gelgaudiškyje, Smalininkuose, Plokščiuose ir Viešvilėje, prie Rambyno piliakalnio. Į žiobrių gegužines atplaukdavo daug svečių iš Kauno. XX a. šeštą dešimtmetį žiobrius kepė ir valgė Kuršių nerijos žvejai Grobšto kalno papėdėje.

  Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo plečiantis kaimo turizmui, žiobrių kepimo gegužinės atgaivinamos Šakių apskrities Kriūkų kaimelyje. Žiobrinės švenčiamos du sezonus: pirmasis būna pavasarį iki gegužės 1 d., antrasis vasarinis - prasideda liepos 1 d. ir tęsiasi iki rugsėjo vidurio. Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį sugaunami žiobriai būna jau atsiganę, turi daug ikrų. Žiobris išsirinktas neatsitiktinai - kepant ant iešmo žiobriena nesusmunka. Visą žiobrinių įdomumą sudaro pats žuvų kepimas ir aplinkinis svečių bruzdesys. Pradžioje žuvys specialiu būdų išskrodžiamos: prapjovus pagerklį pro priekį išimami viduriai, vėliau žuvys per žiotis perveriamos iki pat uodegos 40-50 cm ilgio karkliniais iešmais. Ant viršaus barstomi prieskoniai ir druska, žuvų šonuose kas 1-2 cm skersai padaromi įpjovimai – „zebro dryžiai“. Tokie iešmai susmeigiami į žemę 1 m atstumu aplink paruoštą laužą. Laužas ruošiamas tik iš lapuočių medžių malkų. Žiobrių kepimas trukdavo 3-4 valandas. Vienai žuvies pusei iškepus, apsukama kita, iešmai palaipsniui artinami prie laužo, kol galutinai apskrunda. Tinkamai iškepus žiobrį, pro skersinius plyšius nesiveržia skystis, jo oda sausa. Žalio žiobrio paviršius yra sidabro spalvos, o iškepus jis tampa vaškinis. Dėl skersinių įpjovimų žiobrio šonai supleišėdavo kaip dumplės. Bekepant vykdavo jaunimo linksmybės, buvo geriamas alus. Paruoštus žiobrius pokylio šeimininkas išdalina susėdusiems prie stalo. Sūri, apysausė su ikrais žuviena yra nepakeičiamas užkandis prie alaus. Prisimenama, kad prieškariu, per gražiausias savaitgalio popietes vykdavusios didžiausios žiobrinės ir visose panemunėse degdavo laužai, aidėdavo juokas, skambėdavo muzika ir dainos. Žiobrius kepdavo patyrusi kepėja arba virėjas, kuriuos vadino žiobrių karaliene arba karaliumi.

Žvejų festivaliai ir Jūros dienos šventės pajūryje

  Jūros diena Lietuvos pajūryje ir žvejų šventės neturi tokių gilių tradicijų kaip kitur Europoje ar Vidurio Lietuvoje. Tai labiau motyvuota, strateginiu valstybės požiūriu grįsta šventė. Anksčiau vykdavo pajūrio gegužinės. Pirmoji jūros šventė įvyko 1934 m. liepos 8-15 dienomis Klaipėdoje. Iš laikinosios sostinės Kauno atvyko prezidentas A. Smetona, kiti vyriausybės atstovai. 1936 m. po savaitės Karklėje vyko žvejų regata. 1939 m. okupavus Klaipėdos kraštą, tradicija nenutrūko ir išliko kaip pajūrio gegužinės ir žvejų sueigos. Po karo Klaipėdoje Jūros dienos šventės atnaujintos šeštą dešimtmetį. Akstiną tam davė žvejų šventės Rusnėje - žvejų sostinėje ir Nidoje. 1954 m. liepos pabaigoje Nidoje įvyko pirmasis, o po ketverių metų vidurvasarį ir II žvejų festivaliai. Nuo 1955 m. žvejų šventė iš Rusnės ir Nidos palaipsniui plėtėsi į Juodkrantę ir Klaipėdą. 1960-1964 m. – vyko žvejų šventės Juodkrantėje. Vengta bet kokių užuominų apie nepriklausomos Lietuvos laikų jūros šventes. 1963 m. liepos 18-21 d. Klaipėdoje įvyko pirmasis žvejų festivalis, kuris sutapo dar ir su SSRS karinio jūrų laivyno švente. 1964 m. Jūros dienos metu įvyko pirmoji puošni eisena centrine Klaipėdos gatve. Nuo 1965 liepos 13 d. švęsta visos Sovietų Sąjungos mastu Visasąjunginė žvejų diena, kurios iškilmės sutapo su Klaipėdos vidurvasario Jūros diena. Klaipėdiečių kultūrininkai pagrįstai didžiuojasi, kad, pasak jų, ši šventė visoje buvusioje SSRS įvesta lygiuojantis į gražią Klaipėdos jūros dienos tradiciją. Ta proga organizuotos pompastiškos iškilmes, karinių ir jūrinių laivų regatos, fontanai, žuvų turgūs, koncertai, eisenos ir kt. Nuo septinto dešimtmečio Jūros šventė tampa miesto metų įvykiu ir žvejai - „jūrų ir Atlanto vandenyno artojai“, tolimojo plaukiojimo jūrininkai ir svečiai kasmet kviesti į pajūrį. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Jūros šventės jau atvirai ir tiesiogiai siejamos su prieškario jūros dienomis, atgaivinamos tradicijos, jose mažiau ideologinės pompastikos. Nuo 1998 m. šventinėje eisenoje dievą Neptūną pakeitė Kuršių dievybės: Bangpūtys ir jo palydovė Jumpyra.

Žvejų šventės Vakarų Europoje

  Pasauliniu mastu tarptautinė žvejų diena švenčiama nuo 1985 metų - birželio 27 dieną. Ją 1984 m. Romoje vykusioje konferencijoje nustatė Tarptautinė žvejybos reguliavimo ir plėtojimo taryba. Data parinkta pagal šv. Petro, žvejų globėjo, vardadienį. Lietuvoje jis vadinamas Petrinėmis ir švenčiamas kiekvienų metų birželio 29 dieną.

  Žvejų šventės Europoje turi ir kur kas senesnes tradicijas. Didžiosios Britanijos Norfolko žvejai nuo ankstyvųjų viduramžių monopolizavo silkių žvejybą Šiaurės jūros regione. Po didžiojo maro (XVI a. pradžia) silkių verslas sunyko. Silkių žvejyba perkelta į atokesnius žvejybos plotus. Tačiau papročiai ir atsiminimai apie Anglijos ūkiui svarbią veiklą išliko iki šių dienų. Šiandieną Norfolkas - kurortas, puoselėjantis prisiminimus apie buvusią silkių žvejybą ir intensyvų žvejų gyvenimą. Šventinių iškilmių metu šiame uoste plaukia buriniai ir iškylų laivai, vyksta puošnios eisenos, mugės, groja gyva muzika. Miestelyje esančioje šv. Mikalojaus bažnyčioje laikomos šventinės mišios.

  Ne mažai žvejų švenčių vyksta ir Vokietijoje, Lenkijoje. Šiaurės Vokietijos Liubeko ir Rostoko apylinkėse, kur ankstyvaisiais viduramžiais buvo labai išplėtotas silkių verslas, jam atminti nuo 1968 m. rengiamos šventės, vadinamos Kappeler Heringstage arba Heringswette. Štralzunde kiekvienų metų birželio trečią savaitgalį vyksta  žvejų ir jūrininkų globėjo šv. Mikalojaus festivalis. Panašios šventės vyksta Rostoke - gegužės 24 d., Graifsvalde – liepos 22-ąją.  Aplinkinių miestų bendruomenių ir muziejininkų dėka keliuose fiorduose išsaugotos silkių užtvaros – (Heringszaune), kuriomis XVIII- XIX a. į fiordus būdavo sugenamos silkes ir čia jas išgriebdavo semtuvais. Senųjų žvejybos vietų ir architektūros paminklų lankymas, žvejinės kultūros puoselėjimas yra šventinė pramoga. Gliukštato mieste nuo 1976 metų švenčiama analogiška silkučių šventė (Matjeswochen). Čia, kaip ir Norfolke, rudeniop ar pavasarį atplaukdavo silkės iš kurių gamindavo populiarų ruošinį – marinuotas silkutes. Anksčiau nerasta vyriškos lyties žuvelių, todėl manyta, kad jos visos yra patelės ir pavadintos mergaitės Matjes vardu. Ne mažiau įspūdinga viduramžių mieste Fišerdorfe vykstanti žvejų šventė, kuri rengiama kasmet liepos 3 dieną. Jos metu vyksta kaukių karnavalas, važiuoja vandenų karalius ir jo palyda. Vokietijoje taip pat rengiamos žvejų dienos (Fischerfest) ir žvejų savaitės (Fischerwochen). Jų metu vyksta žvejų sąskrydžiai, varžybos ir kitos pramogos. Šventes organizuoja vietos žvejų draugijų nariai.

  Lenkijos labai vertinami prabangą simbolizuojantys unguriai. Rugpjūčio pirmąjį savaitgalį Helos pusiasalyje švenčiamos Ungurių dienos (Dni Wengorza). Jų metu atgaivinamos ir puoselėjamos Kašubų regiono tradicijos, amatai, ruošiami vietos patiekalai ir išbandomi tradicinės virtuvės gardumynai. Miestelyje vyksta eisena su pučiamųjų orkestru. Su šia švente siejama legenda apie Jastreno atsiradimą. Jasty - tai „auksinis metų“ laikas, kai, liepos mėnesiui pasibaigus, pradedama atsisveikinti su vasara ir pasitinkamas ruduo. Šiuo laiku gėluose vandenyse ir jūroje prasideda antras intensyvios žūklės laikotarpis - pasirodo įmitę unguriai, pirmosios lašišos, priekrantėje atsiranda menkių, nėgių. Iki 1937 m. Tolkemite vykdavo įspūdinga eisena, sieta su ungurio pagerbimu. Šeši vyrai ant pečių nešė 10 m ilgio „ungurį“, priekyje žengęs žvejys turėjo storą grandinę su dideliu vąšu - žvejų tinklų siuvėjų bendruomenės simboliu. Kartkartėmis sutramdytas ungurys „pasimuistydavo“, ir greta sudejuodavusi dūda primindavusi, jog nešamas myriop pasmerktas milžiniškas.

  Kašubijos regiono Lebos ir Leborko miesteliuose intensyvios menkių žvejybos metu gruodžio 10 d. vyksta patiekalų iš menkių ruošimo festivalis (festival Pomuchla). Iškilmių metu kepamos ir kitaip ruošiamos menkės, renkamas skaniausias patiekalas, išradingiausias virėjas ar virėja. Kiekvienas dalyvis susimoka už visus ragaujamus patiekalus.

Tarp seno ir naujo

  Senosios žvejų šventės Europoje ruošiamos vasaros viduryje rudenį arba žiemos pradžioje. Europos uostamiesčių didieji festivaliai sutampa su žvejų ir jūrininkų patronų vardadieniais: Jurginės (balandžio 23 d.), Petrinės (birželio 29 d.), šv. Kristoforo (liepos 24 d.), Jokūbinės, (liepos 25 d.), šv. Klemenso (rugsėjo23 d.), Mikelinės (rugsėjo 29 d.). Romos laikų neptūnalijos – šventės Neptūnui (Poseidonui) pagerbti taip pat vykdavo liepos 23 d. ir tai bylotų apie bendrą seną švenčių rengimo kultūrinį paveldą.

  Lietuvoje Jūros diena būdavo liepos mėnesio antrąją pusę – rugpjūčio pirmąją dekadą. Šventės dienos nebuvo pastovios. Jos nesiejamos su jokiu šventojo vardadieniu. Šventė sutapdavo su metų laiku, kai pajūrį užplūsta daug pramogų ištroškusių poilsiautojų. 1993 m. Seimo nutarimu paskutinis liepos mėnesio savaitgalis paskirtas visuotinei Jūros dienos šventei. Šventė sutampa su vienu anksčiau minėtu jūrininkų patronų vardadieniu. Tai savo ruožtu Jūros dienos šventės organizatoriams suteikia savotišką paskatą kiekvienais metais šlietis prie vieno ar kito žvejų ir jūrininkų globėjo vardadienio ir jų šventimo senojoje Europoje tradicijų.

  Žvejų švenčių senasis iškilmių laikas susijęs su žuvų nerštu, apsauga ar žvejybos laiko pradžia. Šventės organizavimas, jos gamtosauginis, etinis momentas yra seniausias ir labiausiai atitiktų šiandieninį šventės idėjinį pagrindą. Žvejų šventės laikas taip pat susijęs su žvejų globėjais ir kartais dienos sutampa. Skirtinguose Lietuvos regionuose jis buvęs nepastovus: Šilutėje liepos 11 d.; Lazdijuose – rugsėjo 19 d., Juodkrantėje - liepos 18-20 d. (2003 m.). Būtent šis senasis švenčių rengimo pagrindas ir bendras kultūrinis kontekstas turėtų būti esminis etninis motyvas ruošiant žvejų sueigas, sportines žūkles paežerėse ir tvenkiniuose, prie upių ir jūroje. Nuo 2002 m. Palangos mieste pradėta organizuoti nauja šventė. Jos pavadinimas dar nenusistovėjęs: stintagaudžių, stintų šventė, stintinės. Jos švenčiamos sausį, per stintų masinį plaukimą. Tradicija dar tik kuriasi. Organizatoriams reikia palinkėti išmonės ir plataus analogiškų švenčių Europoje pažinimo.

 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Žvejų šventės: tarp tradicijos ir naujovių"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.