Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Žvejys ir jūra - legendos ir tikrovė

Prieš daugelį metų, kai aš ką tik buvau pradėjęs dirbti „Lietuvos žvejo“ redakcijoje, Karklininkų žvejys Martynas Bastionas man papasakojo ne tai legendą, ne tai tikrą atsitikimą, girdėtą iš savo tėvo. O buvo taip. Kartą vienas neturtingas Karklininkų žvejys pastatė jūroje tinklus. Naktį netikėtai kilo audra. Ji siautėjo keletą dienų, o kai nurimo įsisiautėjusios bangos, žvejys savo tinklų neberado: juo nusinešė jūra. Į vargingą žvejo trobelę pasibeldė dar didesnis skurdas. Neatlaikęs skriaudos, žmogus nubėgo į pakrantę ir iš širdgėlos bei nevilties pradėjo peiliu badyti bangas.

Tokį jį Baltijos jūros žveją įamžino žinomas Klaipėdos fotometraštininkas Bernardas Aleknavičius
Tokį jį Baltijos jūros žveją įamžino žinomas Klaipėdos fotometraštininkas Bernardas Aleknavičius @ Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

Jūros pakrantės žvejų gyvenimas senais laikais visada buvo kupinas vargo ir pavojų. Žuvininkystės specialistas Andrius Rondomanskis (1889 08 07- 1943 10 26) savo knygoje „Mažosios Lietuvos žvejyba“, išleistoje 1924 m., rašė, kad 1911 m. pamario žvejus ištiko didelė nelaimė. Jiems bežvejojant, pakilo baisi audra, kuri išmetinėjo jų laivelius Dancigo (dabar Gdanskas) ir Liepojos link. Daugelis jų visai nebegrįžo. Tuometinė valdžia nupirko 34 motorlaivius ir atidavė žvejams naudotis palengvintomis ilgametinio išpirkimo sąlygomis.

Klaipėdoje leistas dienraštis „Vakarai“ 1936 metų vasario 19 dienos numeryje rašė: „Palangos, Šaipių, Karklininkų ir Melnragės žvejai turi tik burinius bei irklinius laivelius, vienas kitas nedidelius motorlaivius su 8-12 AJ motorais“. Panašiai tuometinę pajūrio žvejų būklę vertino ir žurnalas „Jūra“ (1935 m. Nr. 1): „Dar šiandien Didžiosios Lietuvos pajūrio žvejų būklė tebėra sunki. Tos nelemtos būklės priežastys – žvejybos nesutvarkymas, jos primityvumas, neturėjimas tobulesnių jūros žvejybai pritaikytų įrankių: motorlaivių, tinklų, ūdų ir kt. Dabar turimais menkais buriniais ar motoriniais su mažo pajėgumo motoru laiveliais žvejai gali retai žvejoti, tik kai jūra rami...“

O kai ji nerami – lauk tragedijos. Štai ką papasakojo savo skaitytojams žurnalas „Jūra“ 1937 metų balandžio numeryje.

...Kovo 14 dieną nedideliu motorlaiviu išplaukėm į jūrą 4 žvejai. Naktį kilo audra. Kitą dieną prie Šventosios uosto jūra išmetė kai kuriuos jų daiktus. Kiek vėlkiau į šiaurę buvo rastas ir pats laivas visai sudaužytas. Spėjama, kad smarkiam vėjui pučiant, laivas mėginom įeiti į uostą. Naktį taikydamas į siaurus uosto vartus buvo gožų užmestas ant molų ir sudaužytas. Žuvo 50 metų žvejys Ansas Dėjus, palikęs žmoną ir 5 vaikus, 46 metų Mikis Kikalis, didelės šeimos (žmona ir 6 vaikai) maitintojas, 25 metų Jonas Tapinas, 24 metų Jonas Dievinas. Kitą dieną netoli Šventosios išplovė tik vieno žvejo kūną, o kitus tik po ilgo laiko išskalavo anapus sienos Latvijos pakrantėje.

„Seni žvejai, kuriems per minėtą nelaimę nuskendo prie Šventosios uosto sūnūs, kad nemirtų iš bado yra priversti vėl imtis žvejybos darbo. Bet jie nebeturi lėšų įsigyti laivui, neturi pinigų nusipirkti kitam žvejybos inventoriui, ūdoms, tinklams. Kas pasirūpins, kad tie nelaimingi senukai galėtų dar žvejoti, nors jiems jau seniai laikas ilsėtis? Nežinia. Jie visur eina, visų prašo, bet nieko negauna“ – rašė minėtame numeryje „Jūros“ žurnalistas St. Vainoras.

Tarpukaryje panaši padėtis buvo ir kitose prie Baltijos jūros esančiose šalyse. Švedijos pajūrio bažnytkaimių kapinėse teko matyti paminklus, o kirchėse – paminklines lentas žuvusiems tos vietovės žvejams. Tuo laikotarpiu dar nebuvo sukurta modernių ir patikimų nedidelių žvejybos laivų. Galingesni žvejybos motorlaiviai kainavo gana brangiai ir buvo neįkandami pavieniams žvejams. Norint išlaikyti šeimą, žvejys buvo priverstas rizikuoti.

Dabar vaizdas visai kitoks. Plaukiojant su jachta po Baltijos jūrą dažnai tenka sutikti nedidelius, tvarkingus, techniškai gerai apginkluotus žvejybinius botus, kuriais danų, švedų, suomių, vokiečių žvejai dirba jūroje net stipresniam vėjui užpūtus. Visi jie turi radijo ryšį, tad visada, ištikus bėdai, gali prisišaukti pagalbos.

 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Žvejys ir jūra - legendos ir tikrovė"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.