Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Žvilgsnis į vandens kalnus iš „sertuškos“

34 metus su jūra susietas iš Pasvalio krašto kilęs klaipėdietis Vladas Šimbelis teigė, kad jūreivio, bocmano darbe patyręs daug malonių akimirkų.

Tarp bangų mėtomas vidutinis žvejybos traleris.
Tarp bangų mėtomas vidutinis žvejybos traleris. @ nuotr.

Apsidžiaugė gavęs paskyrimą

 

Pasvalio rajono Romanynės kaime 1941 m. gimusio V.Šimbelio, kaip ir bent kurio pokario kaimo jaunuolio laukė darbas kaime, geriausiu atveju, traktoristo ar kombainininko. Baigęs Panevėžio mechanizacijos mokyklą, įgijęs traktorininko ir kombainininko specializaciją, jis su tuo susitaikyti nenorėjo.

„20 metų išėjau iš kaimo. Bėgau iš jo, kaip ir daugelis bendraamžių. Atsidūriau „plėšiniuose“. Po jų tarnyba tarybinėje armijoje statybos padalinyje. Archangelske statėme oro uostą. Ten buvome daug lietuvių. Kai žygiuodami rikiuotėje užtraukdavome lietuvišką dainą, rusai sakydavo „nemci idut“ (vokiečiai žengia)“ - prisiminė V.Šimbelis.

Dar Archangelske suprato, kad norėtų eiti dirbti į jūrą. Kai tik paleido iš kariuomenės 1964 m. iš karto patraukė į Klaipėdą.

„Priėmė lengvai. Darbininkai laivynui buvo reikalingi. Surengė kelių savaičių paruošiamuosius kursus ir į jūrą - gaudyti žuvų. Man pasisekė - buvau paskirtas į „sertušką“ (taip jūreiviai vadino Vidutinius žvejybos tralerius - rusiškai SRT), kuri turėjo plaukti į Niufaundlendo žvejybos rajoną. Nemaža dalis mano bendrakursių pateko į Baltijos jūros žvejybos laivus, vadinamus „Kilkin flot“ kur ir laimikiai, ir atlyginimas buvo mažesni“, - prisiminė V.Šimbelis.

 

Tarp vandens kalnų

 

Pirmasis jo reisas 1964 m kovą Vidutiniu žvejybos traleriu (VŽT-52), kapitonas Stoliarovas. Įgula 24 žmonės. Pats laivas ne itin didelis apie 40 m ilgio, 8 m pločio, su 3,5 m grimzle.

„Per Atlantą 15 parų ėjome prieš bangą tiesioginiu maršrutu. Štormas didžiulis. Ritasi vandens kalnai. Apie pavojus galvoti nėra kada. Vandenyne tu nieko nepakeisi. Pradžioje praleidau kelias dienas apsikabinęs „pomidorų bačką“ - ir bloga buvo nuo jūros ligos, ir vempti teko kol organizmas prisitaikė“, - prisiminė V.Šimbelis.

Jo gryno plaukimo, be buvimo kur nors uoste, cenzas 17 metų. Ką tai reiškia nesunkiai galima suvokti, jei paskaičiuosi, kad vienas VŽT reisas trukdavo 4 mėnesius. VŽT laivai beveik neužeidavo į jokius užsienio uostus, nebent tik kraštutiniu atveju kur nors slėptis. Iš esmės jie buvo pagrindiniai jūros darbininkai, kurie gaudė ir pristatinėjo į bazes žuvis.

Jau kiek vėliau 1968 m. V.Šimbelis Klaipėdoje mokėsi papildomai. Tapo laivyno bocmanu, kuriam privalu buvo rūpintis, kad jūreiviai laive palaikytų tvarką, švarą.

 

Rūkai ir susipainioję tinklai

 

Didžioji Niufaundlendo sekluma pasaulyje buvo laikoma viena žuvingiausių vietų. Tai 280 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorija priešais Kanados Niufaundlendo salą.

Niufaundlendo seklumoje, kur vidutinis gylis 100 metrų, prasikeičia šiltoji Golfo ir šaltoji Labradoro srovės. Jos, o taip pat maistingi kontinentinio šelfo vandenys, ir traukė žuvis.

„Niufaundlendo seklumoje audrų nėra. Ten nuolatiniai palydovai rūkai. Plauki su SRT ir girdi tai vienur, tai kitur sklindančius garsų signalus. Kiekvienam žvejybos veiksmus vis kitas sutartinis signalo ženklas “, - teigė V.Šimbelis.

Prie laivo vairinės buvo pakabintas paprasčiausias vamzdis į kurį ir barškindavo kuris nors laivavedys, kai laivas traukdavo tralą, darydavo kokį kitą manevrą.

Nors laivai ir duodavo garsinius signalus, bet Niufaundlendo seklumoje jų buvo daug iš įvairiausių šalių. Neretai nutikdavo taip, kad patys laivai nesusidurdavo, bet vieniems netoli kitų praplaukiant susikabindavo traukiami tinklai. Tai būdavo garantuota knisalynė kelioms valandoms, kartais pusdieniui, bet būdavo, kad tinklas ir prarandamas.

„Labai sąžiningi ir padorūs buvo Vakarų Vokietijos žvejai. Kai susikabino jų ir mūsų tinklas, jie išraukė abu tinklus išnarpliojo ir mūsiškį atidavė. Visai kitaip elgėsi portugalai, ispanai. Jie savo tinklą pasiimdavo, o mūsų nukapodavo - ir labanaktis - mes tinklo netekdavome“, - aiškino V.Šimbelis.

 

Tarp šiltos ir šaltos srovės

 

Niufaundlendo seklumoje ant šiltosios Golfo srovės, anot V.Šimbelis, galėdavai dirbti po marškinių. Arčiau Niufaundlendo ant šaltosios Labradoro srovės jau reikėdavo šiltų rūbų.

Gaudant žuvis jam teko apsilankyti ir dar atšiauresnėse vietose prie Labradoro salos, kur būdavo ledų laukai.

„Prie Niufaundlendo didžiulė egzotika - pagal bortą šokinėja orkų būriai, į orą iškyla ir ant nugaros verčiasi didieji banginiai. Sakydavo, kad jie taip nori nuo kūno nukratyti įvairius prikibusius parazitus. Neretai nuo Granlandijos ar Labradoro atslinkdavo ir dideli ledkalniai“, - pasakojo V.Šimbelis.

Po kurio laiko ta egzotika nebejaudina. Žvejybos rajone nuolatinis darbas. Tinklai, žvejyba, žuvys, jų apdorojimas. Prikrauna VŽT apie 60 tonų talpos triumą žuvų ir plaukia prie bazės išsikrauti. Iškrovimas vykdavo 1-2 kartus per mėnesį.

„Prie bazių visko būdavo. Ir grūstis, ir „pasibučiavimų šonais“, kai didelės bangos, ir apgadintų laivų - prisimenu, vienai „sartuškei“ kur dirbau, nulūžo stiebas, kai didele jėga trenkėsi į bazę. Laivai stengdavosi priplaukti prie bazių iš pavėjinės pusės, bet vis tiek visko pasitaikydavo“, - prisiminė V.Šimbelis.

Jam su laivu skęsti neteko, nematė ir kitų skęstančių. Laivai, anot V.Šimbelio, buvo patikimi, statyti Vokietijoje, nors ir gerokai aprūdiję. Prisiminė, kaip grįžtant iš žvejybos rajono su VŽT Atlanto vandenyne sutiko į Kanadą plaukiojusį tarybinį keleivinį laivą „Aleksandr Puškin“. Pamačiusi aprūdijusį laivą jo įgula netgi paklausė per raciją, ar kas nors atsitiko?

Pirmieji VŽT laivai buvo statyti 1949, 1950. Iš Vokietijos gauti kaip karo kontribucija. Jie Tarybų sąjungoje naudoti iki 1973 metų. 

 

Žiemos silkės riebiausios

   

Niufaundlendo seklumos zonos žvejybą keitė silkių žvejyba Norvegijos jūroje prie Islandijos, Šetlando, Farerų salų. Nuo audrų žvejai slėpdavosi Farerų salų Fugly fiorde, kur susirinkdavo keliasdešimt žvejų laivų. Nuo šio fiordo iki žvejybos rajono, kaip prisiminė V.Šimbelis, buvo kokios trys paros plaukimo.

Silkių žvejyba Norvegijos jūroje turėjo specifiką. Norvegai ir islandai silkes gaudydavo arčiau savo pakrančių tuo metu, kai jos atplaudavo neršti. Tarybiniai laivai jas gaudė atviroje jūroje - vieni su tralais, kiti su giluminiais į gylį iki 200 metrų nuleidžiamais maišeliniais tinklais. Šioje žvejyboje buvo ir nesusipratimų. Skandalas kilo, kai tralais silkes gaudę tarybiniai laivai pratraukė per rajoną, kur vyko žvejyba maišeliniais tinklais ir juos nukapojo.

„Silkių žvejyba Šiaurės jūroje vykdavo pačiu neramiausiu laikotarpiu - žiemą. Tuomet silkės eina neršti, jos būna riebios, švarios, žarnose neturi vadinamojo „kalianuso“ - neprivalgiusios planktono. Jos būdavo pirmosios rūšies, už jas brangiau mokėdavo. Teko gaudyti ir pavasarines arba kovo mėnesio silkes, jų viduriai tamsūs nuo planktono, keliant tinklus plyšdavo. Tokios žuvys reikalavo papildomo apdorojimo, buvo tik 2-3 rūšies“, - prisiminė V.Šimbelis.

Žiemos silkių žvejyba labai smarkiai priklausydavo nuo to iš kur papučia vėjas. Jei papūsdavo pietiniai vėjai netgi žiemą būdavo šilta. Šiaurės vėjai atnešdavo sniegą, ledus.

 

Žvelgė į Niujorką, Floridą

 

Keitėsi laivai, žvejybos rajonai nuo Lofoteno salų iki Namibijos krantų. Prisiminė, kad žvejojo netgi prie JAV Niujorko uosto priimamojo bujo, kur matė iš jo išplaukiančius laivus, Floridos, kur matė leidžiamas raketas. Tuomet valstybių pakrančių zonos buvo tik 12 jūrmylių, ne 200, kaip dabar.

Teko žvejoti netgi Bermudų trikampyje. Daug laiko praleista ir prie Afrikos krantų. Tarybiniais laikais, kaip prisiminė V.Šimbelis, dauguma jūreivių turėjo tik antrąją vizą, kuri nesuteikdavo teisės išlipti į krantą. Visą laiką aplink vien vanduo ir vanduo. Krantus matydavo tik plaudami per Danijos sąsiaurius į Baltijos jūrą.

„Per ilgus darbo metus sutikau daug savo amato meistrų, žvejybos laivyno asų. Kapitonai, kurių laivuose teko man dirbti, tai Baleišis, Povilas Baronas, Mitalas, Černišovas, Leparskas   Mačiukynas. Denio komandos narių daugelio vardai per metus išsitrynė iš atminties. Daugelio jau nebėra“, - sakė V.Šimbelis.

Jo teigimu, žvejybos laive labai daug kas priklausė nuo kapitono. Dar nuo tinklų meistro, kurį laive laikė lyg antruoju kapitonu. Jei tinklai geri, nereikia gaišti laiko juos tvarkant, tai ir žvejyba geresnė, o tuo pačiu ir uždarbis.

„Kiekvieno kapitono pasirengimas ir žvejybos sėkmė buvo skirtinga. Vieni buvo itin kruopštūs, vedė užrašus, kreipė dėmesį į mažiausias smulkmenas, kaip vėjas ar mėnulio fazė. Kiti turėjo palaikymą vadovybėje, gaudavo išskirtinį aprūpinimą, bet prie jų būdavo ir įvairių „prielipalų“ iš valdybos kadrų skyriaus artimųjų. Ir su vienais, ir su kitais kapitonais jūreiviams būdavo patogu dirbti, daugelis stengdavosi pakliūti pas geriausią kapitoną“, - prisiminė V.Šimbelis.  

 

Atsivėrė buvusi uždanga

 

Ilgą laiką V.Šimbelis plaukiojo ir jau nepriklausomos Lietuvos laikais. Jis teigė buvęs vienas paskutiniųjų jūrininkų atleistų iš Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pabuvo ir dalyje uostų, miestų, netgi Afrikos šalyse. Niekas jau nebedraudė išlipti į krantą, kaip tarybiniais laikais.

Prisiminė kaip laive gaubiamųjų tinklų žvejybos laive „Likėnai“, kapitonas Martinovas, kėlė trispalvę, kai plaukė iš Siera Leonės.

„Kanarų salos, Santa Krus uostas. Plaukiant į uostą kapitonas davė komandą: „Keliam Lietuvos vėliavą!“ Vėliavą jau turėjome. Pakėlėm, įplaukėm. Stovėjom uoste tris paras. Viskas ramu. Grįžom į Klaipėdą. Įvykio liudininkas turbūt likau vienas“, - sako V.Šimbelis.

Aštuonis mėnesius teko dirbti ir Ispanijoje, Kanaruose remontuojant laivus. Taip pat Senegale, Maurinijoje, Ekvatorinėje Gvinėjoje, kur pažinojo netgi jos prezidentą. Po to su laivu „Kvėdarna“ dar kurį laiką iš Vokietijos Noištato uosto į Lietuvą plukdė automobilius. Dar porą metų bocmanu dirbo Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos vilkiko „Bizonas“ įguloje kol panaikino bocmano pareigybę.

Paskutinės jo darbo vieta ir pareigos - 10 metų Pilies jachtų uosto bocmanas Klaipėdoje. Čia darbas buvęs atsakingas - iškelti, prižiūrėti jachtas, inventorių, krantines. Kai kurios jachtos brangios ir vertingos - reikėjo elgtis atsargiai, kad iškeliant nenubraižytų ar nesugadintų.

„Mano žmona seniai mirusi, tai aš Pilies uoste beveik kaip ir gyvenau. Mane pažinojo ir ministrai, ir Lietuvos milijonieriai, kurie turėjo jachtas. Stebėdavausi, kaip koks nors Lietuvoje žinomas, per televiziją nuolat pasirodantis žmogus, savaitgalį pabėga iš Vilniaus, kad galėtų grandyti ar dažyti jachtą. Puikių žmonių sutikau ir pastebėjau, kad dažnas kuo turtingesnis, tuo paprastesnis, bent man taip atrodydavo žvelgiant į buriuotojus“, - prisipažino V.Šimbelis.

 

Fotoreportažas
  • Žvilgsnis į vandens kalnus iš „sertuškos“-Foto-nr-9712_9713.jpg
  • Žvilgsnis į vandens kalnus iš „sertuškos“-Foto-nr-9712_9714.jpg
  • Žvilgsnis į vandens kalnus iš „sertuškos“-Foto-nr-9712_9715.jpg
  • Žvilgsnis į vandens kalnus iš „sertuškos“-Foto-nr-9712_9716.jpg
  • Žvilgsnis į vandens kalnus iš „sertuškos“-Foto-nr-9712_9717.jpg
  • Žvilgsnis į vandens kalnus iš „sertuškos“-Foto-nr-9712_9718.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Žvilgsnis į vandens kalnus iš „sertuškos“"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.